„Vaikų treneris: pirmiausia auginame žmogų, tik paskui futbolininką.“

Tarptautinės trenerių dienos proga, kuri kasmet minima rugsėjo 25 dieną, verta prisiminti žmones, kurių darbas dažnai matomas aikštėje, tačiau tikroji jo reikšmė gerokai peržengia sporto ribas. Ypač dirbant su vaikais, treneris tampa ne tik žmogumi, mokančiu technikos, taktikos ar siekti sportinių rezultatų. Jis lydi jaunąjį sportininką augimo kelyje – moko disciplinos ir atsakomybės, padeda išgyventi nesėkmes, skatina nepasiduoti, dirbti komandoje ir džiaugtis ne tik pergalėmis, bet ir savo paties tobulėjimu.

Vaikų futbole pergalės, įvarčiai ir medaliai – tik dalis daug ilgesnio kelio. Už kiekvieno jaunojo futbolininko tobulėjimo slypi daugybė valandų treniruočių ir trenerio gebėjimas pastebėti, padrąsinti, išmokyti priimti pralaimėjimą bei padėti augti ne tik kaip sportininkui, bet ir kaip žmogui. Ne kiekvienas futbolo akademiją lankantis vaikas taps profesionaliu futbolininku, tačiau tai, ką išmoks sportuodamas, gali lydėti jį visą gyvenimą.

Apie trenerio vaidmenį šiame kelyje, vaikų futbolo ugdymą, tėvų lūkesčius, pergalių ir pralaimėjimų reikšmę bei tai, kodėl vaikystėje galutinis rungtynių rezultatas neturėtų tapti svarbiausiu tikslu, kalbamės su futbolo treneriu, TransINVEST akademijos vadovu ir techniniu direktoriumi Aurimu Tamaliūnu.

– Aurimai, papasakokite apie save – kokias pareigas šiuo metu užimate futbolo akademijoje, už ką esate atsakingas.

– Esu Aurimas Tamaliūnas, futbolo akademijos „TransINVEST“ vadovas-techninis direktorius. Esu atsakingas už treniruočių metodiką, trenerių darbo stebėseną, treniruočių kokybę ir metodikos įgyvendinimą treniruotėse. Ta treniruočių metodika turėtų garantuoti vaikų tobulėjimą ir augimą.

– Ar pats šiuo metu treniruojate vaikus?

– Kadangi su „TransINVEST“ esame partneriai ir su Geležinio vilko futbolo akademija, tai ten taip, treniruoju 2014 metų gimimo vaikus. Jiems dabar po 14 metų. Šiuos vaikus treniruoju nuo penkerių, kai kuriuos – nuo ketverių metų. Pas mane ta grupė jau apie 10-11 metų kartu.

– Kadangi esate ir treneris, ir futbolo akademijos vadovas, jeigu reikėtų rinktis, kuo labiau jaučiatės – akademijos vadovu ar treneriu? Kas labiau prie širdies?

– Matot, vadovas yra toks techninis vadovas, kuris prižiūri visą procesą. Nepabuvęs treneriu, nerišęs vaikams batų, nešluostęs vaikams slogos, tuo techniniu direktoriumi nelabai gali būti. Jeigu praėjai viską nuo ketverių metų ir žinai, kokiomis pakopomis reikia ugdyti vaiką, ką kiekviename amžiaus tarpsnyje reikia duoti tam vaikui treniruočių procese, tai tuo sėkmingu vadovu ir gali būti. Manau, šios specialybės labai glaudžiai susijusios. Nepabuvęs treneriu, geru techniniu direktoriumi nebūsi.

– O kas jums pačiam yra smagiausia dirbant būtent su vaikais? Jums teko dirbti ir su suaugusiųjų komanda. Kas dirbant su vaikais yra išskirtinio?

– Labiausiai veža vaikų tobulėjimas, kai matai, kad tie vaikai kiekvieną savaitę vis kažką naujo prideda, kažką naujo išmoksta. Optimaliai stengiasi tai panaudoti rungtynių metu – tai čia iš techninės pusės. O antra darbo su vaikais pusė yra emocijos. Vaikai yra nuoširdūs: jeigu jam skauda, tai skauda; jeigu jis pralošė, tai verkia; jeigu jam rūpi, tai rūpi. Vaikai nieko neslepia, skirtingai nuo suaugusiųjų. Mes jau mokame emocijas užslopinti, nepasirodyti silpni, kada nereikia. O vaikai yra nuoširdūs. Labiausiai žavi tas tobulėjimas ir emocijos.

– Kas sunkiau – treniruoti būrį vaikų ar vadovauti visai futbolo akademijai?

– Matot, vėlgi skirtingos temos. Jeigu treniruoji būrį vaikų, tai priklauso, kokio lygio tie vaikai. Jeigu naujokai, atėję nuo nulio, mažiukai, patys mažiausi, turbūt sudėtingiau treniruoti būrį vaikų. Bet jeigu jau turi pažengusius vaikus, esi įdėjęs daug darbo ir vaikai tave pažįsta, tada pereiname prie akademijos valdymo ir vadovavimo – ten darbas jau su suaugusiaisiais. Su suaugusiaisiais irgi reikia žinoti, kuriam galima griežčiau pasakyti, prie kurio reikia vienaip prieiti, prie kurio – kitaip. Net nežinau, ar galima sulyginti šias dvi specifikas, bet manau, tiek viena, tiek kita reikalauja darbo ir pastangų.

– Tėvai dažnai galbūt kitaip įsivaizduoja trenerio darbą, negu yra iš tikrųjų. Kurią trenerio darbo dalį tėvai iš šalies dažniausiai mato ar įsivaizduoja kitaip?

– Ką tėvai dažniausiai mato? Dažniausiai tėvai mato rungtynes, o pas mus labai įprasta vertinti galutinį rezultatą: laimėjome arba pralaimėjome. Niekas nesigilina į procesą, nesigilina į detales, kurių vaikai mokosi treniruočių metu ir kokias užduotis tuo metu sprendžia. Galbūt tą savaitę ar mėnesį treneriai akcentavo, pavyzdžiui, klaidinamuosius judesius, ir mes niekada nesiorientuojame į rezultatą, ypač ugdydami mažiukus. Jeigu vaikui iki šešiolikos metų, į rezultatą orientuotis nereikėtų. Tėvai dažniausiai mato tik viršūnėlę, o giliau į trenerio darbo specifiką – ką jie daro, kodėl daro, kaip treneriai namie išgyvena, kai kažkas nepavyksta – tikrai nemato. Mato tik galutinį rezultatą, o į procesą labai mažai gilinasi.

– Pereikime prie paties pirmo žingsnio. Kai vaikas ateina į pirmą treniruotę, galbūt pirmą kartą žengia nedrąsiai, į ką treneris pirmiausia atkreipia dėmesį?

– Pirmiausia reikėtų sustatyti vertybinį procesą ir įsivesti tam tikras taisykles treniruotėse, kurios padėtų lengviau augti tiek vaikui, tiek aplinkiniams, kurie kartu su tuo vaiku sportuoja. Pirmas žingsnis turėtų būti taisyklių įsivedimas treniruotės metu: kas galima, ko negalima. Tada – visas vertybinis kompasas, kokiomis vertybėmis vadovaujamės. Jeigu kažkur jaučiuosi nepatogiai, turiu būti nuoširdus, pasakyti, kad man šioje aplinkoje kažkas netinka. Jeigu esu atsakingas, turiu būti treniruotėje laiku, negaliu vėluoti po dešimt ar penkiolika minučių arba po treniruotės iš karto išbėgti, kol dar daiktai išmėtyti, ir nepadėti komandai susitvarkyti. Galų gale, žinoma, reikia mylėti futbolą, mylėti šį sportą ir skiepyti tą meilę futbolui. Šios vertybės pradžioje ir yra skiepijamos vaikams, kad jie užsikabintų už futbolo ir norėtų eiti treniruotis.

– Kalbant apie vaikų norus, jeigu vaikas ateina į treniruotę ir sako, kad nori būti puolėjas ir mušti tik įvarčius, o jūs matote, kad iš jo galėtų būti puikus gynėjas arba dar geresnis vartininkas, kaip sprendžiate tokias situacijas?

– Jeigu vaikas ateina penkerių metų, dar negalime pasakyti, ar jis bus futbolininkas, ar pianistas, gal gitaristas. Visų pirma, kaip statant namą, taip ir ruošiant futbolininką, iš pradžių reikia sustatyti techninius dalykus: kad jis mokėtų stabdyti kamuolį, perduoti kamuolį, smūgiuoti kamuolį, varytis kamuolį, atlikti klaidinamuosius judesius. Paskui pereinama prie taktikos, fizikos, psichologijos ir stengiamės vaikams duoti visur pabandyti. Ne tik puolime – jis gali pabūti ir vartuose, ir gynėju, ir puolėju. Jis turi mokėti atsidurti visose situacijose, kad užaugus, kai tikrai išryškės jo savybės ir paaiškės, kuria kryptimi jis galės eiti profesionaliame kelyje – ar bus gynėjas, ar puolėjas – turėtų visą bagažą ir paketą, kurio reikia aukšto lygio futbolininkui.

– Kada treneris jau gali pastebėti, kad vaikas turi išskirtinių gebėjimų?

– Iš esmės futbolininkas susiformuoja, kai jam šešiolika-aštuoniolika metų, kai jau reikia pereiti pas vyrus. Būtent tuo tarpsniu galima skirstyti žaidėjus pagal pozicijas ir matyti, kas jiems labiausiai tinka, kur jie gali geriausiai atsiskleisti ir parodyti stipriausias savybes.

– Kalbant apie vaikų atsiskleidimą, kas dažniau laimi ilgainiui: vaikas, kuris iš karto atrodo talentingas, ar tas, kuris talento galbūt turi mažiau, bet įdeda labai daug darbo?

– Svarbiausia kuo daugiau treniruotis. Kuo daugiau valandų su kamuoliu surinksi nuo šešerių iki aštuoniolikos metų, kuo daugiau į save įdėsi, tuo sėkmingesnis gali tapti. Čia nėra išrasto dviračio. Gali ateiti vaikas, kuris anksčiau subrendo, yra aukštesnis, stipresnis, galingesnis, ir visiems atrodys, kad jis talentingas, nes greičiau bėga. Bet nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų visi vaikai išsilygina: tas, kuris bėgo greičiau, jau nebebėga greičiau, o kamuolio varytis nemoka. Yra labai gera patarlė: kai talentas nustoja sunkiai dirbti, sunkus darbas aplenkia talentą.

– Jeigu vaikas lankys futbolą dešimt metų, bet profesionaliu futbolininku vis tiek netaps, ką norėtumėte, kad jis išsineštų iš futbolo akademijos?

– Futbolo akademija ir pats futbolas visų pirma ugdo vertybes: atsakingumą, nuoširdumą, darbštumą, discipliną, mokėjimą priimti pralaimėjimus, gebėjimą išmokti kažko naujo, mokėjimą dirbti komandoje, vienam kitą palaikyti sunkiais ir gerais momentais. Labai daug dalykų iš futbolo galima pasiimti į gyvenimą. Net jeigu netapai profesionaliu futbolininku, bet akademija sugebėjo įskiepyti šias vertybes, jos gyvenime tik padės eiti į priekį.

– Ar galima šią filosofiją apibūdinti taip: pirmiausia auginame žmogų, o tik po to futbolininką?

– Taip, būtent. Atėjus šešerių, penkerių ar ketverių metų vaikui neaišku, ar jis bus futbolininkas, ar jo karjera pakryps kitur. Svarbiausia įdiegti teisingas vertybes, kuriomis jis vadovautųsi gyvenime.

– Kaip mokote vaikus pralaimėti? Ką sakote rūbinėje po skaudaus pralaimėjimo?

– Vaikams visada reikia teigti, kad mes nepralaimėjome – mes kažko išmokome. Reikia stengtis parodyti, kad turi daryti tai, ką darėme per treniruotes. Jeigu atlikai viską, ką darome per treniruotes, bet nepasisekė, kažkur pasitaikė klaidų, tai normalu. Į galutinį rezultatą iki šešiolikos metų orientuotis nereikėtų. Svarbu daryti tai, ko mokomės per treniruotes, o laimėjome ar pralaimėjome – ne esminis dalykas. Iš klaidų visada reikia pasimokyti, pasiimti patirtį ir dirbti toliau.

– Prieš tai minėjote, kad dažniausiai tėvai orientuojasi į rezultatą. Vaikas pralaimi rungtynes, atsisėda į tėvų automobilį. Koks būtų geriausias pirmas mamos arba tėčio sakinys?

– Pasakyti, ką teigiamo vaikas atliko aikštėje: „Šaunuolis, mačiau šiandien du kartus apsivarei varžovą, gerai smūgiavai į vartus.“ Reikia atkreipti dėmesį į teigiamus dalykus ir niekada neužkrauti negatyvo: „Žiūrėk, čia vėl pralaimėjai, kur tu ten stovėjai, kodėl to nedarei?“ Ne. Reikia paskatinti vaiką, pasakyti, ką jis, jūsų akimis, rungtynėse atliko gerai, ir kad kitą kartą bus geriau.

– Ar pačiam, kaip treneriui ir akademijos vadovui, tenka treniruoti ne tik vaiką, bet ir tėvus?

– Per tiek metų pastebėjau vieną tendenciją, ypač Lietuvos vaikų futbole: treniruojant vaikus, darbo yra daugiau su tėvais negu su vaikais.

– Tėvai turbūt nori įsitraukti į patį treniravimo procesą?

– Ne. Tėvai labai anksti nori pergalių, medalių, laimėjimų, čempionatų, turnyrų. Nors vaikams šešeri ar aštuoneri metai, jiems jau atrodo, kad vaikai užaugę bus Lionelis Messi. Niekas nekreipia dėmesio į vaikų tobulėjimą ilgalaikėje perspektyvoje. Reikia visada žiūrėti plačiau ir matyti paveikslą į priekį. Niekas neatsimins, kad būdamas šešerių pralaimėjai čempionato rungtynes kažkokiai akademijai. Visi atsimins, jeigu tau bus aštuoniolika ir debiutuosi vyrų komandoje profesionaliame futbole. Iki tol reikia žiūrėti plačiau, gilintis į procesą, o ne į trumpalaikius tikslus ar rezultatus. Kaip sakiau, yra anksčiau subrendusių vaikų, kurie greičiau bėga, stipriau stumia, yra galingesni, turi daugiau jėgų, bet ilgainiui tai išsilygina. Jeigu nežiūrėsime į platesnį paveikslą ir liksime prie paviršutiniško požiūrio, Lietuvos futbolas ir liks tame rūsyje, kur dabar esame.

– Apibendrinant visą pokalbį, kokia būtų pagrindinė mintis – kodėl vaikai turėtų ateiti į futbolą ir ko čia daugiausia išmoksta?

– Visų pirma, futbolas yra specifinė sporto šaka, kuri moko būti komandoje, elgtis kaip komandos nariui. Atėjęs į treniruotę turi atlikti tam tikras pareigas, turi atsakomybių: nevėluoti į treniruotę, po treniruotės susitvarkyti. Manau, ši atsakomybė paskui persikelia ir į namus, o paaugus – ir į darbinę aplinką. Futbolas skiepija vertybes, grūdina laimėjimo ir pralaimėjimo atvejais, moko dirbti komandoje ir suteikia džiaugsmo. Kai tau pagaliau per treniruotę pavyksta apsivaryti komandos draugą ar įmušti įvartį, kaskart gauni gerų emocijų. Apie tai ir yra futbolas.

– Dabar trumpi klausimai – reikės pasirinkti vieną arba kitą. Messi ar Ronaldo?

– Ronaldo.

– Puolimas ar gynyba?

– Puolimas.

– Rezultatas 1:0 ar 5:4?

– 5:4.

– Kodėl?

– Nes futbolas apie tai. Turi būti gražu žiūrovams, atrakcija. Žaidžiame dėl žmonių, ne dėl gynybos.

– Gražus įvartis ar tobulas rezultatyvus perdavimas?

– Tobulas rezultatyvus perdavimas.

– Labiau esate už talentą ar už sunkų darbą?

– Už sunkų darbą.

– Griežtas treneris ar treneris draugas?

– Griežtas.

– Geriau laimėti turnyrą ar matyti, kaip po turnyro, nors ir nepasisekusio, vaikas klausia: „Kada kita treniruotė?“

– „Kada kita treniruotė?“

Kalbino ir tekstą parengė Aurelija Okunytė